Akustika.lt, 2009-09-01

„Ruddy“ paieškos bei tRiukšmo  ir karo keliuose sutramdymas

 Hipoteze – tik hipotezė (pavojingai subjektyvi)

   Žmoguje amžinai kovoja gėris ir blogis. Deja, gana dažnai greičiau ir labiau žmogus linkęs į puikybę, godumą, pavydą, savanaudiškumą ir t.t. negu į pasiaukojamą altruizmą. Blogos savybės kaip piktžolės – auga greitai, visur, atauga net išrautos, o gerąsias savybes reikia ugdyti, puoselėti, įdedant daug darbo ir kantrybės.

   Atspėkit, kaip lengviau (iš trumpalaikės perspektyvos) reklamuoti prekes ir verslo sritis. Teisingai – spausti ir dirginti jautrias „piktąsias“ žmogaus ydas (jau minėtas – puikybę,pavydą, godumą ir t.t.).

   Kadangi kalba apie autoavarijas ir piktybiškai sukeliamą triukšmą  pamąstykime šiuo siauru aspektu. Taigi automobiliai. Pradėkime nuo seniau – nuo žirgų ir arklių. Tai buvo darbo ir susisiekimo priemonė. Žirgų lenktynės, buvo ir yra tik sporto šaka, ir vyksta hipodromuose, civilizuotai – ne gatvėse ir ne miesto aikštėse. Žirgus pakeitė automobiliai. Pasikeitė ir tų automobilių gamybos reklamos, pardavimų apimtys ir metodai. Buvo žirgų lenktynės, tapo automobilių lenktynėmis. F1 -  tai žmogaus galimybių ir automobilio galimybių eksperimentinis fabrikas. Labai emocionalus, uždegantis ir, pasirodo, labai pelningas. Pvz.: jei žvejybos įrankių, kabliukų gamyba būtų tokia pelninga – mes jau nuo kūdikystės žaistumėm su plastmasiniu karpiu, o ne „miniatiūrinėmis mašinytėmis“. Įdomiausia berniuko laida būtų kokia nors tarkim „žvejyba Norvegijoje“. Deja 1:10000 laimi automobilių pramonė. Blizgūs viršeliai mirga terminais: sportinis monstras, nesuvaldoma galia, agresyvus plėšrūnas, raumenų kalnas, XX arklio galių po kapotu...

   Skatinamas iškreiptas poreikis tokiu būdu demonstruotis visuomenėje miesto gatvėse, vieni prieš kitus įtraukiant vis didesnį ratą jaunuolių į šį niekad nelaimimą žaidimą. Laimi „kazino“ - šiuo atveju kapinės. Taigi, prisižiūrėję F1 ir silpnėjančia tvarka iki kompiuterinių žaidimų a la „Street Raceing“ visi ne moteriškos lyties, su retom išimtim“ atstovai užsikrečia (ar sąmoningai užkrečiami) „šumacherizmo“ liga. Kur toks „užsikrėtėlis“ ir pilnametystės sulaukęs jaunuolis gali realizuoti savo užsidegimą? Stoti į autokluba? Įtemptai studijuoti teoriją? Nemuno žiedo sportinėje trasoje lavinti įgūdžius, o vakare persėdęs į paprastą mašiną ramiai sau važiuoti namo? Tai civilizuotų šalių kelias, o Lietuvoje, deja, mes gyvename pereinamąjį laikotarpį – kai viskas buvo negalima ir staiga viskas tapo galima be jokių stabdžių. Taigi, žymiai paprasčiau yra nusipirkti kokį seną automobiliuką, pašalinti iš išmetimo sistemos, „kas nereikalinga“, prisidėti sportinį išmetimo bakelį, užsitamsinti juodai langus, prisimontuoti suolo dydžio spoilerį ant bagažinės, kad važiuojant mieste 50 km/h greičiu, milžiniškas oro srautas prispaustų užpakalinius ratus prie plento, o triukšmas girdėtųsi net kelis kilometrus ir pirmyn į miesto gatves. Apsirikau... ne 50 km/h, o 250 km/h... tai tada ne mieste? Bet kad jie ruošiasi tai daryti būtent mieste? Taigi, šis „Šumacherio“ ideologinis virusas išspjauna į miesto gatves aibę 18-20 m. „miesto Šumacherių“ ir jie kaip tinkliniame marketinge geometrine progresija reklamuoja ir gausina savo narių skaičių. Iš pradžių stebino tokio pobūdžio informacinės eilutės laikraštyje: „Antrą valandą nakties, vidury miesto žuvo 18 m. jaunuolis ir jo draugė, kurių automobilis lėkė 150-180 km/h greičiu. Suvedinėti šiurpią statistiką, nurinkinėti lavonus ir metalo likučius bei stiklų šukes nuo asfalto policijai tapo kasdienybe. Kas yra nuodugniai ištyręs šių kraupių tendencijų šaknis jas aiškiai parodęs ir numatęs prevencinius žingsnius? Ar kovosime tik su pasekmėmis?

   Toliau keletas pamąstymų parinktų iš valdininkų, politikų, psichologų pasisakymų, gal kas bus naudinga pritaikyti.

   Reikia:

1. Nuvainikuoti idėją, kad gali nebaudžiamai būti „Šumacheris“miesto gatvėse, o ne lenktynių trasoje. Čia būtų naudingi pačių įžymiausių autolenktynininkų pasisakymai ir paraginimai neperkelti lenktynių trasų į miestus ir kelius.

2. Pagal legendinio Niujorko mero Rudolfo Giulliani (Ruddy) posakį: „nulis tolerancijos nusikalstamumui“ vykdyti analogišku principu paremtą programą:

3. Neperžengiant įstatymo raidės „varginti“ miesto lenktynininkus tol, kol, vaizdžiai tariant, jie persės į „baltą dyzelinį nesportišką automobilį“, o treningus pakeis į vos ne kostiumą ir baltus baltinius, kad tik paliktų juos ramybėje, ir išlies energiją mažiau pavojingais sau ir aplinkiniams žaisliukais, nei 2 tonas sverianti metalo krūvą, lekianti neapsakomu greičiu. Manote, kad tai sunku padaryti ir policija nesugebėtų? Reikia tik „Ruddy“ tipo charizmatiško politinio lyderio ir ne menkesnio pajėgumo policijos vadovo. Daugelis žmonių nori gyventi ne karo stovio sąlygomis savo gyvenamojoje aplinkoje ir mielai palaikys tokią valdžios iniciatyvą. O kam niežti nagai ir trūksta adrenalino, tegul stoja savanoriais į kariuomenę ir važiuoja į karštuosius NATO regionus – ir JAV malonę turėsime ir šalies viduje bus saugiau.

A.M.