Dėl šiuolaikinio technikos progreso labai pagausėjo pastato viduje ir išorėje esančių triukšmo šaltinių ir padidėjo jų keliamas triukšmas. Pagrindiniai išorės triukšmo šaltiniai yra stacionarių ar kilnojamųjų įrenginių darbas, transporto eismas. Per pastaruosius du dešimtmečius automobilių skaičius Lietuvoje išaugo kelis kartus, taip pat intensyvėja susisiekimas oro transportu. Todėl miestuose aplinkos triukšmo lygis kasmet pastebimai didėja. Darbo ir gyvenamosios aplinkos triukšmo padariniai vargina apie 20 % Europos Sąjungos gyventojų, kelia pavojų žmogaus sveikatai.

 Todėl visuomenė, reaguodama į šiuos neigiamus aplinkos pokyčius, priima tam tikrus apsaugos nuo triukšmo sprendimus. Priimti nacionaliniai ir tarptautiniai standartai įpareigoja architektus, inžinierius ir statybininkus projektuoti bei statyti pastatus, kuriuose būtų užtikrintas pakankamas žmogaus akustinis komfortas.

Išorinio triukšmo režimas priklauso nuo miestų planavimo, užstatymo ir transporto organizavimo. Jis gali būti slopinamas urbanistinėmis (miestų ir pastatų planavimas), technologinėmis (triukšmo slopinimas pačiame šaltinyje), administracinėmis (pvz.: garsinių signalų draudimas miestuose) ir konstrukcinėmis (atitvarų garso izoliacija) priemonėmis.