Pastato apsauga nuo triukšmo yra vienas iš šešių pagrindinių Europos Sąjungos statybos produktų direktyvos 89/106/EEC reikalavimų, kuriuos turi atitikti pastatas. Šios ir kitų apsaugą nuo triukšmo apibrėžiančių direktyvų reikalavimai buvo perkelti į nacionalinę teisę statybos techninių reglamentų, higienos normų ir kitų įstatymų forma. Daugiau kaip prieš 50 metų daugelyje Europos valstybių sukurta norminė gyvenamųjų pastatų apsaugos nuo triukšmo rodiklių sistema yra sudėtinga. Todėl ES mastu nuspręsta standartizuoti pastatų akustinių charakteristikų projektinius skaičiavimus ir matavimų procedūras.

Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, tapo privalomi visi apsaugos nuo triukšmo sritį Europoje reguliuojantys teisės aktai. Daugelyje Europos šalių atlikti tyrimai atskleidė, jog anksčiau pastatyti gyvenamieji pastatai neatitinka galiojančių apsaugos nuo triukšmo reikalavimų. Tačiau, net ir įvykdžius šiuos reikalavimus, ne visuomet apsauga nuo triukšmo gyvenamosiose patalpose bus pakankama, kadangi normos nustato tik minimalius apibendrintus akustinio komforto reikalavimus.

Pagrindiniai dokumentai, nustatantys pastato apsaugą nuo triukšmo:

-  Triukšmo valdymo įstatymas

-  STR 2.01.01(5):1999 "Esminiai statinio reikalavimai. Apsauga nuo triukšmo",

-  STR 2.01.07:2003  "Pastatų vidaus ir išorės aplinkos apsauga nuo triukšmo",

-  STR 2.01.08:2003 "Lauko sąlygomis naudojamos įrangos į aplinką skleidžiamo triukšmo

                                   valdymas“

-  Higienos normos

- kiti norminiai dokumentai.